Rûkuose skæstantis rugsëjis po saulëtosios vasaros – gana melancholiðkas metas. Atostogos baigësi ir teks gráþti prie rutininiø darbø. Gamtos derliaus tvarkymo metas taikliai primena ir apie þmogiðkuosius socialinius dësnius, tad „Artuma“ ryþosi gvildenti pareigos dirbti, teisës á savo darbo vaisius bei jø krikðèioniðko pasidalijimo klausimus. Kitaip tariant, gilintis á opiuosius socialinio teisingumo dalykus, ypaè – ðeimos instituto kontekste. Taigi kam turi rûpëti socialiniai klausimai? O visuomeniniai? Tautiniai ir emigracijos (beje, jau greitai – spalio 5 d. pasirodys gyventojø suraðymo duomenys)? Kokios apskritai ðiø „atðakø“ sàsajos?

Kun. Kæstutis K. Brilius MIC raðo, jog esame susijæ duonos ryðiu. Antanas Gailius reziumuoja: „Tik mes patys ir sukrauname tà turtà, kurá valstybë gali dalyti. Jokiø kitø iðtekliø ji neturi.“ O vis dëlto dabartinë daugelio ðaliø politika demonstruoja keistà dirbanèiojo nuvertinimà: entuziastingai priimamas, visaip skatinamas technologijø tobulëjimas ir sveikinamas pats produktas, taèiau darbininkas, sukûræs já, laikomas prieðu. Šiame ekonominiame kontekste „Artumos“ tekstams belieka priminti, kad biblinëje tradicijoje rankø darbas itin vertintas. Taigi nuoðirdus darbas; pelnytas, sàþiningas atlygis; socialinë atsakomybë ir aukojimas, materialinë pagalba – daþniausi ðio numerio þodþiai. Lieka tikëtis, jog savo skaitytojus ðie „Artumos“ tekstai sustiprins, kilstelës vienu socialinës atsakomybës laipteliu aukðèiau. O „Gerasis Samarietis“ nuo virðelio primins apie pagalbos be iðskaièiavimo praktikà.

Paprastai kiekvienas „Artumos“ numeris kupinas krikðèioniðkos vilties, patarimø, paraginimø. Ypatingai taikliø citatø, – ganytojø, palaimintøjø, ðventøjø. Taip ir ðákart didþiausià temai stimulà suteikë palaimintasis Jurgis Matulaitis, kuriam socialinës teisybës ir brolybës, moterø uþimtumo ir protø nutekëjimo rûpesèiai ramybës nedavë ir prieð 100 metø. Lygiai prieð metus spausdinome Algimanto Ramono tekstà „Šeimos politika popieriuje ir tikrovëje“. Ar daug kas pasikeitë, – per metus, per ðimtmetá? Paraginimø ir patarimø daug, na, o „vaisiø“? Ar jau atskirtos raugës nuo kvieèiø? Neatsitiktinai ðákart Ramonas raðo apie abstrakèiø diskusijø be paskirstytø atsakomybiø ir ásipareigojimø grësmæ.

Socialinis teisingumas siejasi su teisingumu ir politika apskritai; tad artëjantys rinkimai – nauja galimybë uþduoti klausimus bei rinktis tuos, kurie mato ðeimà ir vertina galimybæ pasirûpinti tuo, kas svarbiausia. Skaitytojams turëtø labai praversti Ramono suformuluoti kontroliniai klausimai politikams. Tai siekis priminti, jog nesame tik mokesèiø mokëtojai. Esame pilieèiai, atsakingi savo ðalies gerovës kûrëjai ir gamtos puoselëtojai. „Pokyèiø versmë ir pradþia – þmogaus ðirdis“, – raðë palaimintasis Matulaitis. Valstybës vaidmená socialinëje srityje jis matë kaip tiesioginá tarnavimà visuomenës labui per iðmintingà vieðosios politikos organizavimà, sukuriant tokias gyvenimo sàlygas, kad pilieèiai patys galëtø pasiekti gerovæ. Perfrazavus ir pritaikius ðiandienai, turbût tai reikðtø, jog ne skrajutëmis dera kovoti su ðeðëline ekonomika...

Šiame numeryje daug raðoma ir apie iðskirtiná Lietuvai ávyká – ðámet minimà Lietuvos Krikðto 625 metø sukaktá, kuri bus ðvenèiama ir netrukus prasidësianèiuose Šiluvos atlaiduose. Ta proga prisimenamas ir Krikðto 600 metø jubiliejaus ðventimas bei svarstoma apie mûsø tautos ateitá, – juk, pasak palaimintojo Jono Pauliaus II, esame jauniausioji Baþnyèios dukra Europoje! Arkivyskupas Sigitas Tamkevièius savo jubiliejiniame þodyje klausia ir atsako: „Kà Krikðtas davë Lietuvai? Kad ir kaip bandytume idealizuoti savo tautos praeitá, aiðku, kad iki krikðèionybës atëjimo Lietuva skendëjo didelëje tamsoje. Tuo metu, kai Europoje jau klestëjo universitetai, mes, lietuviai, neturëjome nei raðto, nei knygø, nei mokyklø, juo labiau universitetø. Buvo daug susiprieðinimo, susiskaldymo, karø ir brolþudiðkø kovø ir, kaip visada, labiausiai kentëjo paprasti þmonës, visai nematæ iðeities, kad gyvenimas galëtø pasikeisti á gera. Kaip tai panaðu á ðiandienà, kur Evangelija nustumiama á uþribá.“ O homilijà ganytojas pabaigë þodþiais: „Be gilaus tikëjimo, vien ástatymais ðeimos institucijos neapginsime.“

Šioje „Artumoje“ taip pat aptariama sudëtinga vertybinës orientacijos kaita, inicijuota JAV Prezidento, bei religiniø bendruomeniø reakcija á þmogaus laisviø suvarþymà. Psichologë Zita Vasiliauskaitë supaþindina su atjautos reiðkiniu ir nuoðirdaus noro padëti psichologine motyvacija, o tëvams bus labai naudingas straipsnis apie vaikø pykèio priepuolius ir iðmintingai ramià suaugusiøjø laikysenà jø metu. In memoriam Marijai Bagdonienei pagerbti skaitysime ne tik Dievo bei þmoniø tarnystei paðvæsto gyvenimo pavyzdá, bet ir paskutiná jos paraginimà: „Dirbkite, kol tik pajëgiate.“

Moksleiviams ir studentams, mokytojams ir profesoriams „Artuma“ linki sëkmingo mokslo metø starto, o visiems skaitytojams – ákvëptø rudens darbø ir sprendimø. Taip pat þinokim, kad rinkimuose ginti ar palaikyti turime ne kaþkurià politinæ partijà ar galios struktûrà, bet teisingà tikslà ir pastangas siekti bendro, broliðko gërio.

Rûta LAZAUSKAITË